| Kai buvau mažutė važiuodavau pas savo prosenelę į kaimą, kokia ji buvo gera, žemutė, labai sena, plaukai balti ir visad gėlėta skarelė, labai greita, nespėjus nei mirktelti ant stalo garuodavo kotletukai su šviežiom bulvėm, liepų medus ir baltas, jos pačios spaustas, varškės sūris. Senelė daug šypsodavosi ir pasakojo įdomiausias netikėčiausias istorijas, nors niekad taip ir nebuvo laiko jų paklausyti iki galo. O rytais man leisdavo pirmai nubėgti į kluoną ir surinkti šviežiai išperėtus vištų kiaušinius, jau vakare įsivaizduodavau kur ieškosiu, kur šį kartą perekšlės bus juos suslėpę... O, kad dabar taip vieną dienelę pasiklausyti Tavo pasakojimų, senele, ir paragaut to ypatingo medaus... |  |
| Keturių kartų fotosesijai dėliojomės ir planavome su jauduliu, juk senolei jau 91, o mažiausiai dar tik 4 metai. Kaip man smagu buvo stebėti tą nepaprastą ryšį tarp keturių mamų, turėjom medaus, puošiamės gintaru ir ragavom lietuvišką sūrį... O senolė pareiškė, kad skarelė ją sendina, todėl fotografuosis tik be jos. Šeima, toks neįkainojamas turtas, tegul laiko pritrunka viskam, tik ne jai. Linkėjimai, Švelnus Vėjas 
|
   |
RSS Feed